BUDVA
Budva – populiariausias Juodkalnijos kurortas, neretai vadinamas Adrijos jūros San Tropezu, arba Adrijos jūros karaliene. Jei paprastai Budvoje apie 20 tūkst nuolatinių gyventojų, tai vasaros sezono metu su poilsiautojais šis skaičius kartais šokteli net iki 100 tūkstančių.
Budva laikoma viena seniausių gyvenviečių visoje Adrijos jūros pakrantėje, kurią pirmą kartą mini dar Sofoklis tragedijoje „Electra“ – V a pr. Kr., tik ne Budvą, o Buthoe. Iš tikro miestą įkūrė graikų gentys, o romėnai čia išbuvo net 500 metų. Kai 1937 m. kai buvo pradėtas statyti viešbutis „Avala“, toje vietoje rastas Romos ir helenizmo laikų nekropolis, su nepaprastai turtingomis įkapėmis: aukso bei sidabro papuošalais, keraminiais bei stiklo indais, ginklais ir kt. Seniausi kapai net iš IV a. pr. Kr. Beveik visi radiniai išvežti, daugiausia į Kroatiją ir tik labai nedidelė dalis eksponuojama Budvos muziejuje. Šiandien, be abejo, niekas grąžinti neketina. Tiesa, nemažai vertybių „stebuklingai“ nusėdo privačiose kolekcijose.
Tačiau didžiausią kultūrinį pėdsaką Budvoje paliko italai, nes miestas beveik keturis šimtus metų priklausė Venecijos respublikai. Maža to, beveik šimtą metų čia viešpatavo austrai. Citadelė – viduramžių palikimas; pradėta statyti IX a., o dabartinis pastatas – XV a. Už keletą eurų galima užlipti ant miesto sienos. Senamiestyje pagrindinė šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pradėta statyti net IX a., šalia provoslaviškoji XIX amžiaus Šv. Trejybės šventovė. Netoli nedidelė šv. Savos bažnytėlė. Deja, beveik visas senamiestis yra atstatytas po galingo 1979 m. žemės drebėjimo. Vaikštant siauromis senamiesčio gatvelėmis taip pat galima užsukti į jau minėtą Budvos muziejų, ar modernaus meno galeriją. Praalkusiems pravartu žinoti, jog „Astorija“ – vienas brangiausių viešbučių su restoranu ant stogo, kur pigiausio patiekalo kaina prasideda nuo 40 eurų.
CETINĖ
Kai osmanai užkariavo didžiąją Juodkalnijos dalį, iškilo būtinybė sostinę perkelti aukštai į kalnus, kad priešas jos nepasiektų, taip XV a. pradėjo kurtis naujas miestas – Cetinė. Podgorica tapo sostine tik po Antro pasaulinio karo, o štai Cetinė daugelį šimtmečių tarnavo kaip pagrindinis šalies miestas, kuriame šiandien gyvena apie 14 tūkst. žmonių.
Cetinė taip pat žinoma kaip karališkoji sostinė, dėl to turinti mažiausios karališkosios sostinės statusą Europoje. Neatsitiktinai čia randasi net keturios Juodkalnijos valdovų rezidencijos. Šiandien tai kultūrinis bei dvasinis šalies centras, kuriame stūkso garsusis XVIII a. Cetinės vienuolynas, saugantis vienas žymiausių krikščioniškojo pasaulio relikvijų.
Cetinė taip pat vadinama miestu – muziejumi, iš tiesų muziejų bei ekspozicijų gausa čia neįtikėtina. Vaikštant istorija alsuojančiomis gatvėmis galima išgirsti violončelės ar fortepijono garsus, juk šiame mieste įkurta garsioji Muzikos akademija, o visiškai netoli ir Menų akademija, veikianti kaip Juodkalnijos universiteto padalinys. Kai ši nedidelė valstybė XIX a. antroje pusėje pagaliau paskelbė išsvajotąją nepriklausomybę, nedelsiant buvo pripažinta beveik visų Europos šalių, kurios kaip mat čia steigė ambasadas. Cetinėje randasi net dvylika įmantrių XIX a. pab. – XX a. pradžios, skirtingas Europos valstybes reprezentuojančių, pastatų, kuriuose šiandien įsikūrusios įvairios viešos institucijos. Visų dvylikos gal būt nerasite, tačiau didžiąją dalį ambasadų aptikti galima. Sėkmės skaičiuojant!
TIVATAS
Maždaug 15 tūks. gyventojų turinčio miesto pavadinimas greičiausiai kilęs nuo ilyrų karalienės Teutos, kuri turėjo šiose vietose rezidenciją. Viduramžiais Kotoro aristokratų šeimos čia statydavo savo vasaros vilas. XIX a. pab., kuomet regioną valdė Austrija – Vengrija, Tivate įkuriama didžiausia Habsburgų imperijos karinio jūrų laivyno bazė. Laivai čia buvo ne tik remontuojami, bet ir statomi. Tivato arsenalas tuo metu buvo viena didžiausių ir svarbiausių laivų statyklų Adrijos jūroje, kuriame buvo gaminami taip pat ir povandeniniai karo laivai.
Apie jūreivystės praeitį mieste šiandien mena Karinio jūrų laivyno muziejus, o krantinėje eksponuojamas jau šiek tiek vėlesnių – Jugoslavijos laikų submarinas. Laivų arsenalo statymas Tivate turėjo didelę įtaką miesto raidai, tad XIX a. pabaigą galima laikyti miesto kūrimosi pradžia. Tačiau sparčiausiai miestas plėtėsi po Antro pasaulinio karo, kuomet čia buvo įkurtas laivų techninio remonto institutas „Sava Kovačevič“. Nuo 2007 m. „Sava Kovačevič“ naikinamas, o krantinė transformuojama į garsųjį uostą – „Porto Montenegro“. Šiandien Tivatas yra tarp labiausiai išvystytų Juodkalnijos miestų, nepaisant to, jog yra vienas mažiausių. Šiuolaikinę prieplauką pradėjo kurti žymus Kanados verslininkas, kartu su kitais investuotojais bei Dubajaus šeichu; šie į projektą investavo 500 milijonų eurų, o 2016 m. šeichas vienas išsipirko visą prieplauką.
Tivatas taip pat žinomas kaip sporto miestas, kuriame veikia daugiau nei 40 sporto klubų, nauji sveikatingumo kompleksai vis dar statomi. Čia randasi aukščiausios kategorijos viešbučiai, restoranai bei kavinės, o privataus būsto pasiūla patenkina net ir patį išrankiausią klientą. „Porto Montenegro“ – viena moderniausių prieplaukų Europoje sukonstruota taip, kad čia galėtų lengvai priplaukti pačios prabangiausios pasaulio jachtos. Viso prieplaukoje gali švartuotis 650 jachtų, kai kurių „super jachtų“ ilgis siekia net iki 150 metrų. Čia savo laivus laiko buvęs Čelsio savininkas Romanas Abramovičius, formulės 1 sportininkas Lewis Hammilton, italų dizaineris Valentino Garavani, (nors jam dabar jau 90 metų), JAV režisierius Stevenas Spielbergas, Monako princas Albertas (Grace Kelly sūnus) ir, be abejo, pats šeichas Muhamedas.
HERCEG NOVIS
Tai viena jauniausių viduramžių gyvenviečių Juodkalnijoje. Miestą Kotoro įlankos pradžioje, XIV a. įkūrė bosnių karalius Tvrtko I, todėl šiandien krantinėje randasi šiam valdovui skirta iškili skulptūra. Kurortas dar vadinamas gėlių arba saulės miestu, juk čia saulėta net 250 dienų per metus. Herceg Novis turi didelę augmenijos įvairovę, nes kadaise jūrininkai iš viso pasaulio parplukdydavo skirtingų rūšių augalus, todėl miestas kartais laikomas tikru botanikos sodu. Čia dažnai organizuojami muzikos, meno, ar gėlių festivaliai. Herceg Novis taip pat žinomas kaip vietinių poetų miestas, kurie čia semdavosi įkvėpimo. Žymus Jugoslavų romanų autorius bei poetas Ivo Andrič yra pasakęs, kad ši vieta tarp jūros ir kalnų, tai niekada nesibaigianti magija…
Vaikštant jaukiomis senamiesčio gatvėmis galima aptikti švento Mykolo cerkvę statytą iš atplukdytų Korčula (Kroatija) salos akmenų, viduje – garsiosios čekų tapytojo freskos. Centrinė miesto aikštė pavadinta Nikola Durkovič vardu, jis buvo žymaus Jugoslavijos politikas ir teisininkas, Herceg Novio asamblėjos prezidentas, būtent jis prisidėjo prie didžiosios turizmo plėtros kurorte. Netoli jūros randasi „Mare Fortress“ viduramžių tvirtovė, statyta dar pačio Tvrtko I. Vasarą statinys virsta į nemokamą kino teatrą. „Kanli Kula“ – kita tvirtovė randasi 85 metrų aukštyje, kurią šiek tiek vėliau pastatė turkai. Šis gynybinis įtvirtinimas turėjo gerai apsaugoti nuo priešų, iš čia atsiveria pasakiški vaizdai. Didžiajame kieme įkurtas vasaros amfiteatras.
Lankantis Herceg Novyje verta aplankyti „Savina“ vienuolyną, kuris įsikūręs labai gražioje vietoje. Istoriškai reikšmingoje šventovėje galima įsigyti vienuolių gaminto vyno. Herceg Novio įžymybė, 9 m. aukščio – „Žydrasis urvas”, į kurį galima įplaukti tik mažomis valtelėmis. Toks pavadinimas dėl itin gėlo vandens, o į vidų patenkantys saulės spinduliai sukuria nepaprastai gražų vaizdą. Vietiniai gyventojai pasakoja, jog kadaise piratai urve paslėpė lobius, kurių iki šiol dar niekas nerado. Norintys gali pasilepinti purvo vonių sanatorijoje – „Institute Igalo“, išlikusioje dar nuo sovietinių laikų. Čia atliekamos įvairios purvo procedūros. Šiandien tai Valstybinio Juodkalnijos Universiteto filialas. Tiesa, panašias sveikatingumo procedūras siūlo ir kai kurie viešbučiai. Herceg Novyje galima aptikti Ivo Andrič namą, Broz Tito vilą, M. Bulgakovo muziejų ar užsukti į genialiajam režisieriui Emirui Kusturicai priklausantį restoraną, įsikūrusį krantinėje, senajame geležinkelio stoties pastate.
ULCINIS
Pats piečiausias Juodkalnijos miestas įsikūręs netoli Albanijos, todėl net didžiąją dalį visų miesto gyventojų sudaro albanai. V a. pr. Kr. miestą įkūrė ilyrai, o II a. pr. Kr. teritoriją užkariavo romėnai. Vėliau Ulcinis priklausė Bizantijai, Serbijos karalystei, Venecijai ir , be abejo, Osmanų imperijai. Pirmosios krikščioniškosios bažnyčios čia pradėtos statyti IX a, o per 300 metų turkiškojo laikotarpio mieste iškilo begalės minaretų, hamamų ir kitos islamiškosios architektūros pastatų.
Įspūdingas Ulcinio senamiestis pastatytas ant uolos krašto su itin gerai išlikusiomis XV – XVI a . miesto sienomis. Ulcinis tapo Juodkalnijos dalimi tik XIX a. antroje pusėje. XIV a. miestas vadintas „piratų lizdu“. Tuo metu Viduržemio jūrą atakavo piratai, tačiau vieni žymiausių buvo iš Ulcinio, ypač Osmanų valdymo laikotarpiu. Šie grobdavo laivus su kitais vergais, kuriuos artimieji dažnai išpirkdavo, o likusius pagrobtus žmones perparduodavo žymiajame Ulcinio vergų turguje, centrinėje aikštėje. Ulcinis susijęs su vienu garsiausių XVI a. ispanų rašytoju – Migeliu Servantesu. Pasirodo, „Don Kichoto“ autorius kadaise buvo pagrobtas kaip vergas Ulcinio piratų, kurie čia jį ir atvežė. M. Servantesa iš tiesų kalėjo kažkur Adrijos jūros pietuose. Sakoma, Dulsinėja buvo mergina iš Ulcinio, o visas romanas parašytas tuo metu, kai rašytojas kalėjo šiame mieste.
KOTORAS
Kotoras pelnytai laikomas pačiu gražiausiu bei įspūdingiausiu miestu Juodkalnijoje. Tai bene geriausiai išsilaikęs viduramžių miestas visoje Viduržemio jūros pakrantėje, nepaisant to, jog regioną smarkiai nusiaubė 1979 m. žemės drebėjimas, po kurio Kotoras buvo kaip mat atstatytas. Neilgai trukus UNESCO nusprendė įtraukti Kotoro regioną į saugomų gamtos ir kultūros vertybių sąrašą. Miestas buvo įkurtas romėnų dar II a. pr. Kr., tik tuomet vadinosi Akruvijus. Bizantijos laikotarpiu keitė pavadinimą į Dekaderoną. Itin reikšmingas miesto vystymuisi buvo Serbų karalystės laikotarpis.
Prieš įsivyraujant Venecijai Kotoras buvo nepriklausomas miestas – Respublika, turėjusi netgi savo kunigaikštį, parlamentą bei vykdomąją valdžią. Kotoras, kaip ir beveik visas Balkanų pusiasalis kovojo su Osmanų imperija, tačiau skirtingai nuo kitų Juodkalnijos miestų, turkai Kotoro niekada nevaldė! Beveik 400 metų čia viešpatavo Venecijos Respublika, todėl siauros bei jaukios senamiesčio gatvelės ne ką skiriasi nuo itališkųjų. Šiandien miesto gyventojai netgi turi savo atskirą dialektą artimą italų kalbai, taip pat naudoja daug itališkų žodžių. Tai istorinis aristokratų miestas, buvęs turtingų ir žinomų žmonių namais.
Nereikia pamiršti, jog šimtą metų čia taip pat veikė ir Austrijos protektoratas. Lekiant amžiams toks kultūrinis pamatas pavertė Kotorą tikru architektūros šedevru. Miestas yra tokio senumo, kad pavyzdžiui, šv. Trifono katedra pastatyta 809 m., kuomet krikščionių bažnyčia dar buvo viena, tik vėliau ji skils į Romos katalikų ir Rytų stačiatikių. Esant galimybei verta užkopti iki garsiosios „San Giovanni“ tvirtovės, pastatytos net 120 m. aukštyje, iš kur atsiveria magiškas vaizdas ne tik į senamiestį, bet ir visą Kotoro įlanką.
BARAS
Daugiakultūris, kupinas persipynusių religijų miestas, kuriame žmonės gyvena santarvėje bei pagarboje vieni kitiems. Ypatingai gerbiamas islamas, juk miestą valdė Osmanų imperija 307 metus. Šiandien Bare maždaug 20 tūks. gyventojų, kurie didžiuojasi didžiausiu Juodkalnijoje uostu, juolab, kad visiškai neseniai buvo galima keltu iš Baro pasiekti Bario miestą Italijoje. Dabar, norint persikelti į Italiją reikia važiuoti iki Albanijos uostamiesčio Diureso. Tačiau, vis dar kursuoja legendinis traukinys Baras – Belgradas! Tiesa, dabar likęs tik vienas naktinis maršrutas, tad važiuojant naktį gražiųjų vaizdų pro langą nematyti, tačiau kupe galima saldžiai išsimiegoti, ko nepavyks padaryti į Serbiją važiuojant autobusu. Na, o iš Belgrado traukiniu galima pasiekti daugumą Europos miestų.
Viešint Bare verta aplankyti milžinišką šv. Jovanui Vladimirui skirtą cerkvę. Tai yra trečioji pagal dydį provoslaviškoji šventovė pasaulyje konkuruojanti su Tbilisio katedra. Mieste yra karaliaus Nikola I rūmai (šiuo metu rekonstruojami), statyti 1885 netais, skirti dukrai Zorkai ir jos vyrui Petrui Karadžiordževičiui, kuris taip pat buvo ir Nikola I krikšto sūnus. Šiandien ten tautos muziejus, kur dažnai vyksta įvairūs kultūriniai renginiai.
Verta žinoti, kad Bare – pats geriausias alyvuogių aliejus Juodkalnijoje, juk miestas nuo seno garsėjo alyvuogių produkcija. Šiandien čia auga maždaug 100 tūkst. alyvmedžių, iš kurių ir viena įžymybė – 2000 metų senumo alyvmedis (Stara maslina). Nuo 1957 m šis alyvmedis saugomas valstybės. Sakoma, kai šeimos nori susitaikyti, arba išspręsti nesutarimus, renkasi po šiuo medžiu. Būnant Bare, nuodėmė neužkilti iki senamiesčio (Stari Bar) kuris randasi kalnuose, nutolęs 4 km nuo jūros. Tai vienas didžiausių archeologijos paminklų pasaulyje, kurio radiniai siekia net VIII a. pr. Kr., tuo metu, kai regione gyveno ilyrai. Nereikia pamiršti, kad Baras – kurortinis miestas; čia saule šviečia 270 dienas per metus. Itin garsūs regiono kurortėliai Sutomore ar Čanj, pasižymintys ne itin aukštomis kainomis, kuriuose didžiąją poilsiautojų dalį sudaro svečiai iš Serbijos ir Albanijos. Deja, iki europinių standartų kurortams dar reikia pasitempti, nepaisant to Čanj puikuojasi savo 1200 m. ilgio paplūdimiu.
PODGORICA
Dabartinio miesto teritorijoje būta vienos seniausių gyvenviečių šioje Balkanų dalyje, kurioje, besiversdami gyvulininkyste, gyveno ilyrų gentys. Kaip atskirą miestą I mūsų eros amžiuje Plinijus jau mini Duklėją. Romos laikais Duklėja turėjo oficialų „Respublica Docleatium“ pavadimimą. Tačiau VI a. įvyko stiprus žemės drebėjimas ir miestas nustojo egzistuoti. Duklėjos aplinkinės gyvenvietės buvo pavadintos Birzinium. Romos laikais būtent čia stodavo prekybos karavanai, vadinasi pro Birzinijų driekėsi strateginiai keliai. Puiki geolokacinė padėtis lėmė gyvenvietės vystymąsi bei spartų plėtimąsi.
Tikrai žinoma, kad XII a. miestas jau turėjo nemažai gyventojų ir tuomet vadinosi Ribnica. Podgoricos vardas pirmą kartą paminėtas XIV a. Pavadinimas reiškia „po“ arba „žemiau“ kalvos. Nuo XV a. mieste prasideda musulmoniškasis laikotarpis, užkariautojai turkai iš Podgoricos neišeis beveik keturis šimtus metų. Osmanai čia kaip mat sukonstruoja labai stiprius gynybinius įtvirtinimus. Tuometinėje Podgoricos tvirtovėje nuolatos gyveno apie 700 karių. Būtent iš čia turkai išvykdavo okupuoti kitų Juodkalnijos teritorijų. XIX a. – Podgoricos išsivadavimo laikotarpis: 1878 m. ji prijungta prie Juodkalnijos. Kai į miestą įžengė Juodkalnijos kariuomenė, gyventojai juos pasitiko džiaugsmo šūksniais, kas reiškia, jog net ir praėjus šimtmečiams, žmonės savo tikrojo identiteto nepamiršta!
Miestas itin stipriai nukentėjo Antrojo Pasaulinio karo metu, buvo bombarduojamas net 70 kartų, beveik visiškai sugriautas, žuvo tūkstančiai žmonių. Po karo Podgorica tapo sostine ir pervadintas Titogradu. Sovietmečiu miestas vystosi nepaprastu greičiu, netrukus pradeda vaidinti lemiamą vaidmenį regione, tampa Juodkalnijos mokslo ir kultūros centru. 1992 m. grąžintas senasis pavadinimas. Šiandien Podgoricoje gyvena per 200 tūkst. žmonių, tai sudaro trečdalį visų šalies gyventojų. Orientuodamasis į europinius standartus miestas sparčiai plėtojasi. Vietiniai džiaugiasi, kad kai nori, jūrą pasiekia per valandą, juk pakrantė nutolusi vos 50 km. O ir pačiame mieste yra ką apžiūrėti. Netoli senamiesčio puikuojasi turkų laikų laikrodžio bokštas; verta pamatyti karaliaus Nikola I žiemos rezidenciją, Nacionalinio teatro pastatą, Nepriklausomybės aikštę ar įdomios konstrukcijos „Millennium“ tiltą. Norintiems ramybės vertėtų užsukti į „Kings“ parką, o ieškantiems linksmybių, baro ilgai ieškoti nereikės „Njnegoševa” gatvėje.
Laba diena, norėjau paklausti ar spalio mėnesį rengiamos eskursijos?
Sveiki. Ekskursijos organizuojamos iki spalio vidurio.
Sveiki, kuriomis datomis ur iš kur, numatytis ekskursijos ir kokia kaina.
Sveiki. Organizuojame ekskursijas is Budvos pusės (Budvos, Bečiči, Rafailoviči, Patrovac kurortų). Datas galima pasirinkti kai spaudžiate mygtuką „užsakyti”. Ekskursijų kainas rasite atsidarę ekskursijos aprašymą.
Ačiū. Dar daugiau sužinojau apie Juodkalnija. Įdomu.
Miela Danute, dėkojame už komentarą ir džiaugamės, kad informacija apie Juodkalnijos miestus buvo naudinga, tačiau tikrosios įdomybės bei neįtikėtinos istorijos Jūsų laukia mūsų ekskursijose! 🙂